Lėtasis turizmas. Autentiški ir unikalūs vietiniai žmonės

Alytaus rajono VVG dalyvauja tarptautinio bendradarbiavimo projekte „Lėtos kultūros patirtys 2.00/Cult Trips 2.00’’. Šio projekto esmė – tiksliai panaudoti Europos įvairaus pobūdžio kultūros paveldo sociokultūrinį ir turizmo potencialą. Lėtojo turizmo ašis – asmenybė, gyvenanti savo pomėgių pasaulyje ir tuo pasauliu norinti ir gebanti dalintis su kitais. Alytaus rajone gyvena  įdomių, savitų žmonių, galinčių pateikti lėtojo turizmo mėgėjui nesukomercintas, autentiškas paslaugas. Džiaugiamės, didžiuojamės, žavimės jais. Kviečiame ir jus susipažinti su šiais unikaliais žmonėmis.

Pastangos per meno kūrinį suvokti savo išskirtinumą ir iš naujo užmegzti dialogą su supančia aplinka: juvelyras Arnas Lukšys

Tarptautinių žodžių žodyne žodis ,,juvelyras (ol. juvelier) reiškia ,,meistras arba dailininkas, gaminantis smulkius dirbinius iš tauriųjų metalų ir brangakmenių’’. Juvelyrikos meno raida skaičiuoja tūkstantmečius. Ankstyviausi papuošalai, žinomi žmonijai,  sukurti dar 110 000 m. pr. Kr. Tai buvo grandinėlės iš sudžiovintų jūros kriauklių. Vėliau, bėgant laikui, papuošalai buvo imti gaminti iš kaulų ir gyvūnų dantų. Juvelyriniai dirbiniai nuo seniausių laikų buvo išskirtinio statuso, galios ir valdžios atributai. Tikėta, kad tam tikros formos, puošti brangiaisiais akmenimis papuošalai padeda žemiškojo pasaulio atstovams pasiekti dangiškojo pasaulio būtybes. XVII – XVIII a. juvelyriniais dirbiniais puošdavosi ne tik to meto aukštuomenės damos, bet ir garbūs ponai. Madingi buvo masyvūs žiedai, auksinės diržų ir batų sagtys, segės. Juvelyrika, kaip atskira meno rūšis, pripažinta tik XIX–XX a. sandūroje.

Juvelyrikos dirbiniai Lietuvoje paplito žalvario amžiaus pradžioje (1600 m. pr. Kr.). Daugelis metalo dirbinių pasižymėjo subtilia, originalia ir turtinga forma, buvo gausiai ornamentuojami. Atskirų lietuvių genčių papuošalai vieni nuo kitų gerokai skyrėsi, tačiau puošybiniai motyvai turėjo nemažai bendrybių. Metalo plastikos dirbiniams puošti buvo vartojami žemdirbių gentims būdingi geometriniai ornamentai, kurių daugelis turėjo magišką prasmę, taip pat akutės, taškučiai, kryžiukai, trikampiai, simbolizavę saulę ar mėnulį.

Šiuolaikinė juvelyrika balansuoja tarp meno ir mados. Ieškantiems originalių papuošalų neužtenka masinės produkcijos gaminių, tokius poreikius tenkina autorinė juvelyrika, taip vadinami „vienetiniai darbai“, – meninės juvelyrikos darbai.  Meninis dirbinys – tai mintis, idėja, menininko perduodama per kūrinį. Tobulas juvelyrikos darbas primena mažą pasaulį, kurio formą ir stilistiką lemia autoriaus pažiūros, socialinė padėtis, artumas vienam ar kitam istorijos laikotarpiui, gyvenimo patirtis.

Kaip asmeninė patirtis,  pažiūros veikia meninės juvelyrikos darbus kalbamės su Arnu Lukšiu, buvusiu jėgos struktūrų pareigūnu, dabar – puikiu juvelyru, atsiliepusiu į Alytaus rajono vietos veiklos grupės kvietimą įsijungti į tarptautinio bendradarbiavimo projektą „Lėtos kultūros patirtys 2.00/Cult Trips 2.00’’, aktyviai dalyvaujančiu šiame projekte ir savo gyvenimo savitumu bei pomėgiais norinčiu dalintis su lėtojo turizmo mėgėjais.

Arnai, papasakokite, kaip atrodė jūsų gyvenimas iki  ,,draugystės‘‘ su juvelyrika?

Gimiau dar Tarybų Sąjungos laikais, bet nuo vaikystės šeimoje buvo skiepijama meilė Lietuvai, jos istorijai ir papročiams. Turbūt todėl dar nebaigęs mokyklos, vos 18 metų, 1991 metai būdamas savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (SKAT) narys, prisiekiau ginti tėvynę. Juk tik dėl jos mes esame ten, kur esame,  didžiuojamės būdami lietuviai

1994 metais dar kartą ištariau tą pačią priesaiką  Greitojo reagavimo rinktinėje „Aras“, kur prasidėjo mano, kaip pareigūno, karjera. Tuo metu laikai buvo labai sudėtingi, reikalaujantys itin didelio atsidavimo. Džiaugiuosi, kad visuomet šalia buvo mane palaikanti žmona.

Kiek vėliau teko paragauti ir liudininkų, ir nukentėjusiųjų apsaugos darbuotojo duonos, o paskutine savo darboviete pasirinkau Alytaus policijos komisariatą. 2019 metais mano karjera policijoje baigėsi, tačiau ne priesaika. Dabar tėvynei meilę rodau kiek kitokiais būdais.

Kas paskatino pasirinkti juvelyro kelią? Kokia to kelio pradžia? Kaip šeimos nariai, bičiuliai reagavo į tokį ,,virsmą‘‘? Kaip jus, atėjusį iš jėgos struktūrų, priėmė kūrybos pasaulis?

Kelias iki juvelyrikos buvo ir ilgas, ir vingiuotas. Nors ,,nuo jauno mėgau krapštyti, išrinkti ir atgal sudėti‘‘, kažką sukurti – buvau aviamodelistas, radiotechnika domėjausi, vėliau stačia galva nėriau į kompiuterius – bet ilgai neradau savo kelio.

Mėgėjiškos juvelyrikos pirmą kartą paragavau  prieš 15 metų, kai vienas kolega padovanojo stirnos ragą. Tiesa, pirminiame plane tai turėjo  virsti lyg ir peilio rankena ar kažkuo panašiu (dabar jau net ir neatsimenu), tačiau po  metų ar dviejų, dar neturint jokio supratimo apie juvelyriką, iš to rago gimė pirmasis kaulinių papuošalų rinkinys žmonai, kurį ji išsaugojo iki šių dienų.

Kai žmona pradėjo dirbti tuometinėje Alytaus dailiųjų amatų mokykloje, gan pavydžiai klausiausi pasakojimų apie visus gamybos procesus, apie mokytojus, jų įvertinimus ir vis labiau galvojau apie juvelyro profesiją.

Mano, pareigūno, karjerai  einant į pabaigą  pradėjome kurdintis sodyboje. Čia ,,užgyvenom nemenką, kaip asfalto žmonėms‘‘ ūkį, bet kažko vis tiek trūko. Gerai, kad žmona mano akyla – įsiklausė į mano juvelyrines svajones ir paslapčia pateikė mano dokumentus mokytis dabartinėje Kauno taikomosios dailės mokykloje Alytaus filiale, o  grįžusi namo jau tik konstatavo, jog mano, juvelyro, kelionė prasideda nuo artimiausio rugsėjo.

Po dviejų metų mokymosi pas puikius mokytojus, menotyrininkus ir tautodailininkus – tikrus savo sričių specialistus – išėjau su diplomu rankose (vis dar neapleisdamas pareigūno darbo). Na, o kiek vėliau, vedinas savo pagrindinės amato mokytojos Eglės Liškevičienės, ir pats pradėjau kelią tautodailininko vardo link.

Šeima reagavo atsargiai, bet palaikančiai. Visi: šviesios atminties Vytautas Jarutis – lietuvių kalvis ir tautodailininkas, dailininkas Benjaminas Jenčius (iki šiol žaviuosi šių talentingų menininkų darbais) draugai, pažįstami tikėjosi ir laukė kažko panašaus.  Kur kas smagiau buvo su kolegomis, kuriems mano perėjimas  nuo „Arinio“ prie „juvelyro“ buvo labai juokingas ir daugelis visa tai  priėmė  kaip vieną iš daugelio mano pokštų. Tik vėliau, kai jau pamatė darbus, ėmė suprasti, kad visai nejuokauju. Nors klausimas „O tai kaip tu su savo letenom čia tokį mažą?“ buvo dažnas palydovas iki pat karjeros pabaigos.

Kuo įdomi juvelyrika? Ar lengva su ja „susidraugauti“?

Juvelyrika įdomi savo nuolatine dinamika – čia niekuomet nebūna taip, kaip vakar. Žinoma, aš kalbu  apie rankų darbo juvelyrinius dirbinius, kai procesas pradedamas pieštuku ir popieriaus lapu, o pabaigiamas kliento šypsena.

Ši veikla susideda ne tik iš aukso ir liejimo formos. Čia gausu metalų, chemijos, darbo įrankių, technikų. Tam reikia ir daug skirtingų žinių bei įgūdžių. Juvelyro darbas, visų pirma, prasideda visai ne dirbtuvėse, o mokantis iš knygų ar interneto platybių.

Jeigu mokslas nėra svetimas, norima tobulėti, tyrinėti ir eksperimentuoti – su juvelyrika susidraugauti labai paprasta.

Koks papuošalo sukūrimo procesas, kokie technologiniai  etapai sunkiausi? Kaip idėją perkeliate į materiją? Kiek sąmoningai linkstate prie baltiškų ženklų ir simbolių? Kokios medžiagos domina?

Technologiniai gamybos procesai yra vienas juokas palyginus su konkretaus užsakymo įgyvendinimu. Dažniausiai užsakovas jau ateina su labai konkrečia vizija. Žinoma, gerai, kad žmonės pasižiūri mano darbus ir supranta mano gamybos stilių prieš kreipdamiesi su užsakymais, bet kiekvienas darbas reikalauja naujo požiūrio ir nuolatinės komunikacijos.

Pradedame nuo aptarimo, persikeliame idėją ant lapo popieriaus, dirbu, o prieš baigdamas  dar kartą pasitikslinu su užsakovu. Jeigu viskas gerai, tai belieka išvalyti, nupoliruoti ir atiduoti dirbinį naujam šeimininkui.

Baltiškoji simbolika pas mane ateina ir iš vidaus, ir iš aplinkos. Mane instinktyviai traukia baltiški ženklai, jų simbolika, prasmė. Matau čia ne tik ženkliuką, bet ir esmę, grožį bei tūkstantmetę estetiką. Klientai neretai pajunta, kad esu linkęs į istorinį dizainą, ir vis dažniau kreipiasi būtent su baltiško stiliaus užsakymais.

Na, o kalbant apie mane dominančias medžiagas, tai net ir atsakyti sunku. Neišskiriu jokių konkrečių metalų ar kitų juvelyrinių priedų. Galbūt tik aukso nesu mėgėjas, bet kadangi ,,ateina‘‘ jis pas mane gana retai, tai mielai gaminu ir iš jo. Tiesa, man patinka į dirbinius įkomponuoti natūralius akmenis ar kitas medžiagas. Net ir medžio detalėmis esu puošęs savo darbus.

Kokie žmonės renkasi jūsų kuriamus darbus? Ar pritariate visuomenėje nusistovėjusiai nuomonei, kad  papuošalus mėgsta tik moterys? Kaip dirbdamas siejate papuošalo prasmę su jį ateityje nešiosiančio žmogaus išskirtinumu? Pasidalinkite asmeniniu juvelyrikos kūrinio prasmės patyrimu?

Aš turbūt esu vienas iš įrodymų, kad šiuolaikinėje visuomenėje puošiasi ne tik moterys. Juk grandinėlė ant kaklo ar rankos bei bent vienas žiedas dabar lydi dažną vyrą. O ir šiaip, mano manymu, juvelyriniai dirbiniai yra gana universalūs ir tinka visiems amžiams ir visoms lytims. Net gamtoje puošiasi tiek patelės, tiek patinėliai, o tai tik parodo, kad genetiškai užprogramuoti būti gražūs esame visi.  Iš tiesų, juk daug svarbiau ne išspręsti klausimą „ar puoštis?“, bet atsakyti į klausimą „kuo puoštis?“.

Mano kūrybos šūkis – „Tobulas papuošalas prasideda nuo Jūsų svajonės“, todėl dažniausiai ir sulaukiu tokių užsakovų, kurie jau senokai turi kažkokią slaptą mintį, idėją. Tiesa, vis dažniau pasitaiko ir tų, kurie gana garsiai išsakė savo norus, bet iki manęs joks kitas juvelyras nesutiko išpildyti užsakovo minties. Atėjus tokiam klientui jaučiu pareigą jam vėl suteikti progą pasitikėti meistru ir leisti sau drąsiai svajoti.

Iš esmės, tai veda ir prie prasmės suteikimo papuošalui, nes mano tikslas – jūsų laimė. Todėl gamindamas papuošalą visada stengiuosi jį įkrauti konkrečiam žmogui pritaikyta energija, linkėjimais ir mintimis. Juk papuošalas be emocijų tėra dailus blizgutis.

Arnai, atsiliepėte į Alytaus rajono vietos veiklos grupės kvietimą dalyvauti  tarptautinio bendradarbiavimo projekte „Lėtos kultūros patirtys 2.00/Cult Trips 2.00’’. Lėtojo turizmo ašis – asmenybė, gyvenanti savo pomėgių pasaulyje ir tuo pasauliu norinti ir gebanti dalintis su kitais. Kuo su lėtojo turizmo mėgėju ketinate pasidalinti jūs?

Tiesą pasakius,  pasiūlymas prisijungti prie šio projekto mane nustebino. Juk aš niekuo nesu ypatingas, nedarau nieko kitoniško. Tik kiek vėliau, kai jau susipažinau su projekto organizatoriais, man buvo papasakota, kuo sudominau.

Pasirodo, nieko čia įprasto iškeisti visus miesto privalumus į seną begriūvančią bakūžę kaime, iš nieko sukurti ūkį ir kardinaliai pakeisti profesiją. Man tai buvo toks natūralus procesas, kad nesusimąsčiau, jog kažkam mano istorija gali būti net nesuvokiama.

Taigi atėjau čia, ko gero, griauti tuos nusistovėjusius stereotipus, supažindinti su juvelyro profesija ne tik iš nugludintos paradinės auksinės pusės, kur baltomis pirštinėmis laikomi deimantais nusagstyti sužadėtuvių žiedai… Noriu parodyti, kad juvelyrika gali būti meno, darbo ir istorijos samplaika,  galinti egzistuoti net ir šiuolaikiniame nublizgintame pasaulyje. O ir šiaip, man smagu nustebinti žmogų jam papasakojant ir parodant senosios juvelyrikos dirbinius. Daugelis jų net nenumano, kokį grožį kūrė baltai savo laiku.

Nors, manau, kad pagrindinis mano tikslas – padėti lietuviams atrasti savo šaknis, suprasti savo tautos išskirtinumą ir per detales pasakoti savo istoriją visam pasauliui.

Savo Facebook paskyroje (A.L. – lietuviška juvelyrika) besibaigiant 2020-iesiems metams rašėte:

,,Aš dėkingas šiems metams, nes jie man suteikė nematytas galimybes, didžiulį kūrybinį džiaugsmą ir laimę susipažinti su jumis. Bet dabar praverkime duris naujiems – tvirtesniems, kūrybiškesniems, sveikesniems ir visapusiškai geresniems – 2021-miems metams.‘‘

Pasidalinkite su ,,Alytaus naujienų’’ skaitytojais savo kūrybiniais sumanymais ateičiai.

2020 metai man buvo labai kūrybiški, nes kiekvienas naujas klientas neleido atsipalaiduoti, stūmė į priekį ir vertė išmokti kažką, ko iki tol nemokėjau. Todėl labai tikiu, kad ir šie metai bus kupini naujų iššūkių ir kūrybinio potencialo.

Tiesa, yra ir didelių planų, apie kuriuos kalbėti dar tikrai labai anksti. Galiu pasakyti tik tiek, kad jeigu ne šiais metais, tai ateityje labai norėčiau iš arčiau supažindinti su juvelyrika visus, norinčius suprasti šio amato pagrindus. Bet juk svarbiausia išmokti džiaugtis šia akimirka, mėgautis buvimu čia ir dabar. To palinkėčiau ir visiems jums!

Ne kartą gyvenime daugeliui mūsų yra kilusi idee fixe, tačiau labiau pagalvoję nusprendžiame: ne, tai ne man, tai visgi nesąmonė, vargu ar įgyvendinama? Ačiū likimui, ačiū artimiesiems, kurie neleido Arno idėjai tapti tik svajonės plaštake. Beveik kiekvienas Arno sukurtas papuošalas yra tarsi sustabdytos akimirkos. Kai kurie jų ­– istorinių papuošalų interpretacijos, kai kurie – tiesiog mėginimas perteikti jausmą, nuotaiką. Viskas sąlygiška. Kiekvieno matymas skirtingas, daug kas atsiranda jusliškai, intuityviai. Įprastai manome, kad žmogų pažįstame per jo pasaulėžiūrą, socialinę padėtį, polinkius ir pomėgius. Bet tai tik išorinis, neesminis pažinimas, dažnai klaidinantis. Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina momentas, kai jis nori rimtai, nuoširdžiai, giliai, teisingai papasakoti apie save. Štai tokio pasakojimo metu mes pažįstame tikrą žmogų. Tada ištirpsta etiketės, išnyksta  vertinimai, griūva karkasai – prabyla pati tikrovė.

Pokalbis su šiuo autentišku žmogumi, galimybė trumpam patirti jo realybės spalvas leidžia prisiliesti prie gaivališkos energijos, kuri skatina veikti, kurti, tobulėti. Tai verčia susimąstyti, kad  pašaukimas – ne mitas ir ne idėja fixe. Jis tarp mūsų. Veikti iš pašaukimo – reiškia ne tik mėgautis, bet ir sąmoningai priimant iššūkius išsaugoti vidinę motyvaciją tęsti tai, ką pradėjai.

Matau ir jaučiu- atrado, o gal tik pažadino Arnas savyje kūrėjo gyslelę-asmeninį poilsio, ramybės ir pasitikėjimo savimi šaltinį. Jo darbai-tarsi energetinis užtaisas mažojoje plastikoje, išreiškiančioje seniai pamirštus mitus, lyg praeities atsiminimai, atgaivinami ir įprasminami nužeriant laiko dulkes, o gal naujieji maginiai talismanai, ženklai kūnui ir sielai…

Sakoma, jog tai, kas mus užburia, sykiu veda ir globoja. Kai mes netenkame galvos dėl ko nors, ką mylime ar mėgstame, – laivų, medžių, idėjų, – toji stebuklinga aistra nutiesia mums kelius į priekį, panaikina taisykles, priežastis, užglaisto nesutarimus, neša mus pirmyn, nepaisydama prieštaravimų, nuogąstavimų, abejonių. Jei ne ta meilės galybė, mes būtumėm nelyginant laivai, sustingę negyvose nuobodulio jūrose…

Laimutė Zavistauskienė

Alytaus rajono vietos veiklos grupės viešųjų ryšių specialistė