Lėtasis turizmas. Autentiški ir unikalūs vietiniai žmonės. ,,…praradau metus, bet išlošiau gyvenimą…’’

Alytaus rajono VVG dalyvauja tarptautinio bendradarbiavimo projekte „Lėtos kultūros patirtys 2.00/Cult Trips 2.00’’. Šio projekto esmė – tiksliai panaudoti Europos įvairaus pobūdžio kultūros paveldo sociokultūrinį ir turizmo potencialą. Lėtojo turizmo ašis – asmenybė, gyvenanti savo pomėgių pasaulyje ir tuo pasauliu norinti ir gebanti dalintis su kitais. Alytaus rajone gyvena  įdomių, savitų žmonių, galinčių pateikti lėtojo turizmo mėgėjui nesukomercintas, autentiškas paslaugas. Džiaugiamės, didžiuojamės, žavimės jais. Kviečiame ir jus susipažinti su šiais unikaliais žmonėmis.

,,…praradau metus, bet išlošiau gyvenimą…’’

Didis žemaitis Simonas Daukantas savo veikale „Darbai senovės lietuvių ir žemaičių“ įrašė tokius žodžius: „Kas gali būti meilingesniu žmogui, kaipo ilsėtis po tuo ąžuolu, liepa ar klevu, po kuriuo jo bočius taip pat nuvargęs ilsėjos“.

Kitas žemaičių šviesuolis Dionizas Poška įkūrė pirmąjį Lietuvoje viešąjį muziejų. Ir ne bet kur, o ąžuolo kamiene, Baublyje. Pasodintas Bijotuose aplink Baublius ąžuolų parkas įkvepia viltį pamatyti ir atgimstančią  visavertę mūsų etninę kultūrą bei tautos dvasines vertybes. Dar viena galingųjų ąžuolų buveinė – Suvalkijoje, Ožkabaliuose, šalia tautos patriarcho Jono Basanavičiaus gimtosios sodybos pasodintas Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas ir Atkurtos Lietuvos valstybės Šimtmečio giraitė. Daugelyje Lietuvos vietų darbščių žmonių dėka šlama pasodintos giraitės, akį džiugina parkai, sodai.

Įspūdinga augalų kolekcija gali džiaugtis bei didžiuotis ir Dzūkija – visai šalia Alytaus, Balninkų kaime, Nemunaičio seniūnijoje dendrologas dr. Laimutis Januškevičius įkūręs Dzūkijos arboretumą, kuriame auga per 700 įvairiausių augalų rūšių ir veislių. Šiame arboretume yra Lietuvoje ypatingai retai sutinkamų augalų, kaip dviskiautis ginkmedis, tridyglė gledičija, katalpa, gelsvažiedis tulpmedis ir labiau žinomų įvairių jazminų, parko rožių, kukmedžių, bukų ir kt. Įvairiais augalais ir medžiais apsodinta kalvota, apie 5 hektarų teritorija. Arboretumas  (lot. arboretum<arbor<medis) atviras visuomenei: priimamos ekskursijos, vedami pažintiniai seminarai.  „Dzūkijos“ arboretumas Balninkuose pradėtas kurti Lietuvos dendrologų draugijos iniciatyva 1995 m. Tuometinis Kauno botanikos sodo Dendrologijos skyriaus vadovas L. Januškevičius savo sodyboje jau buvo surinkęs apie 400 sumedėjusių augalų rūšių ir dekoratyvinių formų kolekciją, kuri buvo kaupiama nuo 1978 m. Ji ir tapo kuriamo arboretumo pagrindu.  Kuriant arboretumą buvo siekiama pra­tur­tin­ti palyginti skur­džią šio re­gio­no in­tro­du­kuo­tą den­drof­lo­rą, nes Pie­tų Lie­tu­voje kol kas ne­tu­rėta nei bo­ta­ni­kos so­dų, nei ar­bo­re­tu­mų, ne­ daug čia buvo ir se­nų­jų dva­rų par­kų. Ko­lek­ci­jos kurtos pagal eko­lo­gi­nį – de­ko­ra­ty­vi­nį prin­ci­pą: au­ga­lai bu­vo so­di­na­mi, at­si­žvel­giant į jų de­ko­ra­ty­vi­nes ir ar­chi­tek­tū­ri­nes sa­vy­bes, kraš­to­vaiz­di­nius žel­dy­nų kū­ri­mo ir for­ma­vi­mo prin­ci­pus bei vie­tos eko­lo­gi­nes ir mik­ro­kli­ma­ti­nes są­ly­gas.

Dr. Laimutis Januškevičius – buvęs Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto docentas, vienas iš Lietuvos dendrologų draugijos steigėjų ir buvęs ilgametis jos pirmininkas, Baltijos šalių dendrologų asociacijos ir Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos narys. Dr. Laimutis Januškevičius itin daug nuveikęs dendrologijos, dekoratyvinių želdynų kūrimo ir tvarkymo  labui,  dėstęs dendrologiją, sodų ir parkų meno istoriją, dekoratyvinių augalų panaudojimo pagrindus, keleto monografijų, ne vienos knygos autorius ir bendraautorius, tyrinėjantis Lietuvos parkus, sodų ir parkų meno istoriją, dendrologų draugijos mokslinio leidinio „Dendrologia Lithuaniae“ atsakingasis redaktorius.

Advento rimtyje, tamsiausiu metų laiku, kai visa gamta apmirusi ir pagal senolių papročius ir draudimus šiukštu negalima kirsti medžių,  su dr. Laimučiu Januškevičiumi kalbame apie medžio, augalo svarbą ir vienybę su žmogumi, apie gamtos slėpinius ir jos įvairovę.

Kas Jus paskatino domėtis retaisiais augalais, kokia šio kelio pradžia? Papasakokite apie savo vaikystę, jaunystės dienas – kur gimėte, kokioje šeimoje augote, kokias savybes Jums įskiepijo tėvai?

Gimiau ir augau visai šalia, gretimame Einorių kaime. Mama buvo pradinių klasių mokytoja, o Tėvelis – labai įvairiapusis žmogus ir užsiimdavo viskuo, kuo tik įmanoma…  Buvo ir fotografas, ir muzikantas, vietinių kultūros namų meno vadovas, chorvedys, dramos ratelio vadovas, puikiai piešė.  Ir tai, toli gražu, ne viskas, kuo jis gyvenime užsiimdavo… Galima būtų pridurti tik tiek, kad jau būdamas 50 metų sėkmingai neakivaizdžiai baigė tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą ir likusius iki pensijos metus sėkmingai mokytojavo, dėstė fiziką ir matematiką. Ir tai, ko gero, man buvo geriausias pavyzdys, kaip reikia gyvenime siekti savų tikslų, kaip galima įgyvendinti net nerealiausias svajones. Tėvelio dėka dar vaikystėje pamilau muziką, išmokau groti akordeonu ir šis pomėgis mane lydi visą gyvenimą, padeda save atrasti tiek džiaugsmo, tiek ir liūdesio akimirkomis. Mama gi, kiek prisimenu, visada mokė gyvenime būti nuosekliu, visus darbus užbaigti iki galo, nemesti “kelio dėl takelio”… Turiu pasakyti, kad šie patarimai gyvenime labai pravertė.  O gamtininko kelią pasirinkau ne iš karto…  Tėvelis labai norėjo, kad tapčiau gydytoju. Baigdamas Alytaus 2-ąją vid. mokyklą dar neturėjau tvirtos nuostatos kuo gyvenime norėčiau būti. Taigi, daug negalvodamas, įstojau į tuometinio Kauno medicinos instituto Gydomąjį fakultetą. Sėkmingai pabaigęs du kursus, trečiame kurse, prasidėjus praktiniams užsiėmimams ligoninėse, savo pasirinkimu pradėjau abejoti… Kiek pasikankinęs, po varginančių nemigo naktų visgi nusprendžiau, kad be tvirto pašaukimo geru gydytoju vargu ar tapsiu ir perėjau studijuoti į tuometinės Lietuvos Žemės ūkio akademijos Miškų ūko fakulteto 2 – ąjį kursą.  Kaip dabar prisimenu, sunkus tai buvo sprendimas – praradau metus, bet…išlošiau gvenimą… Tuo ir dabar labai džiaugiuosi… Tolesnį gi gyvenimą, galima sakyti, nulėmė lemtingas atsitiktinumas – 1975 m., baigus  Miškų fakultetą, buvau pakviestas dirbti į Kauno botanikos sodą. Štai čia galutinai ir sudėliojau visus taškus savo darbinėje biografijoje. Botanikos sode dirbau Dendrologijos skyriaus vadovu.  Domėjausi viskuo – šalies introdukuota dendroflora, kraštovaizdžio architektūra, sodų ir parkų meno istorija, augalų ekologija, tyrinėjau šalies dvarų, tarpukario ir pokario metų parkus… Nuo 2000 – ųjų metų iki 2015 – ųjų dirbau pedagoginį darbą Kauno technologijos universitete, Statybos ir architektūros fakultete, Kauno ir Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijose. Visus šiuos metus nemažai dėmesio skyriau ir dekoratyvinių želdynų projektavimui bei leidybiniam darbui.

Parašėte nemažai knygų, straipsnių, esate daugelio knygų bendraautorius. Kokios tai knygos, apie ką jose kalbate?    

Visą savo gyvenimą, pradedant studijomis Miškų fakutete, domėjausi dendrologija, kraštovaizdžio architektūra, augalų ekologija, dvarų, tarpukario ir pokario metų parkais… Taigi visi spausdinti darbai buvo skirti būtent šioms temoms. Džiaugiuosi, kad pavyko įgyvendinti visus planus, kuriuos kažkada sau kėliau darbinės veiklos pradžioje: išleistos 3 knygos apie šalies dvarų, tarpukario ir pokario metų parkus, 4 knygos dendrologine tematika, eilės knygų buvau bendraautorius, vyriausias arba atsakingas redaktorius. Šia tematika publikavau apie 100 mokslinių ir per 200 mokslo populiarinimo straipsnių, dalyvavau daugelyje tarptautinių ir respublikinių konferencijų. Leidybine veikla daugiau ar mažiau užsiimu ir dabar. Turiu dar šiokių tokių planų ir viliuosi, kad pavyks juos įgyvendinti.

Kokiais augalais, augančiais Jūsų  arboretume, labiausiai džiaugiatės ir didžiuojatės? Papasakokite apie juos.

Visi arboretume augantys  augalai man brangūs ir mieli, nes visus juos pats sodinau, skiepijau, pats prižiūrėjau ir puoselėjau. Išskirti gal būt galėčiau tik tokias reliktines medžių rūšis, kaip tėvų sodyboje augantis dviskiautis ginkmedis ir arboretume vešinti tikroji metasekvoja bei ir sodyboje ir arboretume augantys gelsvažiedžiai tulpmedžiai. Pavasarį visada pasidžiaugiu pražįstančiomis magnolijomis ir gana gausia (40 rūšių ir veislių) alyvų kolekcija. Vasarą nuostabiais spalvingais žiedais pasipuošia parko rožės… Šiems augalams iš tikro esu neabejingas ir, progai pasitaikius, visada papildau jų kolekcijas…

Ar meilę gamtai, retiesiems augalams įskiepijote savo vaikams, ar perduosite anūkams?

Dukrelė Aistė gydytoja, įdomiausia tai, kad pats jai ir patariau studijuoti mediciną, nors  kažkada iš medicinos studijų ir pasitraukiau. Gamtininko kelią pasirinko sūnus Artūras. Jis, kaip kažkada ir aš, baigė Miškų fakultetą ir užsiima dekoratyvinių želdynų projektavimu ir šių projektų įgyvendinimu, kartu dirbame prie dvarų parkų renovacijos projektų. Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad sūnus su gražia savo šeima įsikūrė naujoje sodyboje šalia mūsų parko ir padeda jį tvarkyti ir prižiūrėti. Negausiais arboretumo gėlynais rūpinasi žmona Rita.  Parkais bei dekoratyviniais augalais labai domisi ir sūnaus žmona Olga. Tad neabejoju, kad sūnaus šeima ir taps Dzūkijos arboretumo paveldėtojais, jo puoselėtojais ir tvarkytojais. Norėčiau nuoširdžiai prisipažinti, kad tuo be galo džiaugiuosi…  Žmogaus gyvenimas juk palyginti trumpas ir kraštovaizdžio architektas retai turi galimybę pasidžiaugti suvešėjusiais savo kūriniais. Tad malonu ir gera jausti, kad tas kūrinys pateks į geras rankas, kad nebus užmirštas ir kad kažkas toliau tęs tavo pradėtus darbus. O anūkėliai, kurių turime net 6 (3 anūkėlės ir 3 anūkėliai), pastovūs parko lankytojai. Kartu su jais prižiūrime augalus, maudomės ir žvejojame tvenkiniuose. Kas žino, gal ir jie pamėgs gamtą ir įneš savo indėlį į Dzūkijos arboretumą…

Kokį Dzūkijos arboretumą norėtumėte matyti po 20-30 metų?

Na… 20-30 metų… gana ilgas laiko tarpas… bent jau man…  Manau, kad “Dzūkijos” arboretumo kolekcijos ateityje dar šiek tiek augs, bet labai nedaug, nes panašios paskirties gamtosauginiuose objektuose labai svarbu išsaugoti ir atviras erdves, sudarančias ne tik geresnes ekologines sąlygas kolekcinių augalų augimui, bet ir paties arboretumo lankymui bei augalų apžvalgai. Perspektyvoje čia planuojama auginti apie 900 įvairių egzotinių medžių ir krūmų rūšių bei veislių. Didesnis dėmesys numatomas skirti tokioms augalų grupėms (gentims), kaip alyvos (Syringa L.), magnolijos (Magnolia L.), parko rožės. Kuriant arboretumą buvo planų, kad retos egzotinės medžių ir krūmų rūšys bus ne tik auginamos arboretume, bet ir dauginamos bei platinamos Pietų Lietuvos regiono dekoratyviniuose želdynuose. Gaila, kad dėl laiko stokos ir kai kurių kitų objektyvių priežasčių iki šiol šių planų įgyvendinti nepavyko… Šiandien gi džiaugiuosi, kad tai ruošiasi padaryti sūnaus šeima. Jų pastangomis artimiausiu laiku numatomi tvarkyti arboretumo teritorijos infrastruktūros elementai, tvenkiniai, tilteliai, Tolupio upelio pakrantės. Šalia arboretumo planuojamas įkurti ir medelynas, kuris, matomai, ir spręs arboretume auginamų augalų dauginimo ir platesnio auginimo regiono želdynuose klausimus.

…….

Argi 20-30 metų – ilgas laiko tarpas medžiui ar medžius mylinčiam, auginančiam, puoselėjančiam žmogui. Tikrai ne… Juk lietuvių tauta istorijos tėkmėje buvo medžiaginės ir dvasinės medžio kultūros kūrėja. O garsi lietuvių kilmės archeologė ir antropologė Marija Gimbutienė yra pasakiusi: „Visa, kas gyva – žemės maloningumo įrodymas. Kiekvienas žemės pagimdytas daiktas sklidinas jos suteiktos gyvybės jėgos. Medis, gėlė, akmuo ir žmogus – visa iš žemės. Jie visi kupini žemės duotos jėgos’’.

Pro išpuoselėtą parką, pro pyragais kvepiantį medį (tikra tiesa, taip kvepiantis medis tikrai auga arboretume), pro itin senus laikus menančius reliktinius augalus teka nedidelis, bet labai skaidrus ir sraunus, niekada neišdžiūstantis Tolupio upelis. Per upelį – tiltas, pačių sumeistrautas, jungiantis Laimučio ir sūnaus Artūro  ,,valdas‘‘. Simboliška – teka  Laimučio gyvenimas tarp medžių, tarp žmonių, tarp knygų ir muzikos. Nutiestas tiltas – jungtis tarp tėvų, vaikų, vaikaičių, tarp praeities, dabarties, ateities…

Kad tik tekėtų gyvenimo upė, kad tiltais, jungiančiais kartų krantus, eitume arčiau prie ošiančio medžio, prie šildančios ugnies, prie dirbančio, kuriančio, mylinčio  žmogaus. Prie Gero žmogaus…

Alytaus rajono VVG viešųjų ryšių specialistės Laimutės Zavistauskienės informacija