Alytaus rajono VVG dalyvauja tarptautinio bendradarbiavimo projekte „Lėtos kultūros patirtys 2.00/Cult Trips 2.00’’. Šio projekto esmė – tiksliai panaudoti Europos įvairaus pobūdžio kultūros paveldo sociokultūrinį ir turizmo potencialą. Lėtojo turizmo ašis – asmenybė, gyvenanti savo pomėgių pasaulyje ir tuo pasauliu norinti ir gebanti dalintis su kitais. Alytaus rajone gyvena  įdomių, savitų žmonių, galinčių pateikti lėtojo turizmo mėgėjui nesukomercintas, autentiškas paslaugas. Džiaugiamės, didžiuojamės, žavimės jais. Kviečiame ir jus susipažinti su šiais unikaliais žmonėmis.

 ,,…tai, ką darome, mums yra šventa ir brangu’’

Lietuvių neoromantikų kartos poetas Jonas Aistis (1904-1973), dėl jautraus ir asmeniško santykio su aplinka vadintas lietuviškuoju ,,liūdnojo veido riteriu’’,  eilėraštyje ,,Likimo giesmė’’ rašė :

Jotvingiai sutirpo, ir neramūs prūsai

Gynėsi ir žuvo patys sau vieni –

Taip norėjo ir tenai vedė mūsų –

Laimė ir likimo žingsniai kruvini.

Ar šiandien apie jotvingius, jų drąsą ir gyvenimo būdą norime žinote daugiau, nei pateikiama įvairiuose informacijos šaltiniuose: ,,Jotvingiai – baltų genčių grupė, gyvenusi dabartinėje Lenkijos Palenkės vaivadijoje, dalyje Vakarų Baltarusijos ir Nemuno kairiajame krante Pietų Lietuvoje. Jotvingių kalba priklauso vakarų baltų kalbų grupei’’? Taip, nes jotvingių gyvenimas, kovos, buitis, kalba ne kartą tapo menininkų, istorikų, kalbininkų ir kitų mokslininkų objektu. Šiandien mus žavi iš amžių glūdumos atplaukiantys liudijimai apie karių narsą, laisvą, nepriklausomą dvasią, jotvingių pėdsakai gyvi žmonių varduose, vietovių, gyvenviečių, upių ar ežerų pavadinimuose, o jų materialinis palikimas – gausiai pabirę piliakalniai, pilkapiai ir archeologiniai radiniai.

Vienas jų – Kaukų-Obelytės archeologinis kompleksas, tiksliai atspindintis jotvingių istoriją su aiškiai apibrėžta chronologija ir radinių gausa. Kad nepelnytai pamiršta vieta – Kaukų-Obelytės archeologinis kompleksas – atgytų,  šį rudenį pasistengė senovės baltų karybos draugovės “Jotvos sūnūs” vadovas Giedrius Navickas su žmona tautodailininke Jurgita ir kitais bendraminčiais suorganizavę atkuriamosios istorijos festivalį ,,Kaukai”. Ši graži šeima, savo gyvenimą kurianti Giedriaus tėvų žemėse Arminų kaime Alytaus rajone, visa kuo suaugusi su jotvingių filosofija – tuo gyvena patys, tai skleidžia visiems, besidomintiems čia gyvenusių mūsų protėvių istoriniu ir kultūriniu palikimu. Norėdami su  jotvingišku gyvenimo būdu supažindinti kuo platesnį visuomenės ratą, Giedrius ir Jurgita, paskatinti Alytaus rajono vietos veiklos grupės, įsitraukė į tarptautinio bendradarbiavimo projektą ,,Lėtos kultūros patirtys 2.00/CultTrips 2.00’’, kurio tikslas – skatinti kultūrų dialogą, tiksliai panaudoti įvairaus pobūdžio Europos kultūros paveldo sociokultūrinį ir turizmo potencialą, aktyviai prisidėti prie vietos kultūrinio identiteto realizavimo.

Kuo draugovė “Jotvos sūnūs”, norinti teikti lėtojo turizmo paslaugas, ketina sudominti visuomenę, pavargusią nuo masinio turizmo skubos ir neatidos, paklausėme Giedrių ir Jurgitą Navickus.

Giedriau, prieš kiek metų pradėjai domėtis senovės baltų gyvensena, kas paskatino tai daryti?

Senovės gyvensena pradėjau domėtis jau paauglystėje, gal tuo metu kitiems atrodė, kad vis dar neišaugau iš vaikiškų žaidimų, bet, manau, jog jau tuomet tai buvo šis tas daugiau.  Nebuvo tai vien kino filmų apie senovę įtaka, nors tuo laiku tai irgi “veikė’’, neturėjome mobilių telefonų, interneto ir, žinoma, tokio kiekio informacijos, kokį turime dabar, tačiau turėjome norą žinoti ir pažinti, pažinti savo kraštą ir jo istoriją, nuo to ir prasidėjo mano kelias baltų pasaulėžiūros ir istorinės rekonstrukcijos link. Dvidešimt penkeri metai prabėgo, o gal ir daugiau – jei prisiminčiau visas istorijas ir nuotykius, galima būtų gerą knygą parašyti. Viskas prasidėjo nuo bendraminčių, su kuriais tuomet dar susirašinėjome ,,tikrais laiškais” (šypsosi Giedrius). Ilgainiui nepakako vien dalintis informacija ir patyrimais, norėjosi visa tai apčiuopti, pajusti, patirti praktiškai, nuo to laiko ėmėme ne tik domėtis senąja pasaulėžiūra ir kaupti informaciją, švęsti senąsias baltų šventes, bet ir užsiiminėti senovės karyba, jos praktiniu atkūrimu, kas, žinoma, buvo neišvengiama jaunų vyrų kolektyve. Pradėjome treniruotis, išbandyti ginklus, šarvuotę, jų panaudojimo būdus, organizavome žygius su pilna senąja ekipuote nesitaikydami nei prie oro sąlygų, nei prie metų laiko. Tokiuose žygiuose romantika pavirto realybe. Laikui bėgant atradome bendraminčių ir užsienyje, veikla dar labiau plėtėsi, prasidėjo išvykos į renginius, festivalius, kovų turnyrus, kuriuose karyba tapo ne vien parodomąja veikla, o ir sportu, toks gyvenimo būdas įtraukė vis labiau ir labiau.

Papasakok apie senovės baltų karybos draugovę “Jotvos sūnūs”.

Prieš aštuonerius metus oficialiai įregistruota organizacija „Jotvos sūnūs“ vienija bendraminčius, kurie užsiima būtent mūsų krašto istoriniu paveldu, jotvingių karybos, gyvensenos, tradicijų bei amatų puoselėjimu bei rekonstrukcija. Kodėl pasirinkome būtent jotvingius, atsakyti gana paprasta – daugelis mūsų gimė, augo, gyvena ar turi kitų giminingų sąsajų su šiuo kraštu, todėl jaučiame pasididžiavimą, kad būtent mūsų protėviai šiam kraštui paliko tokią didingą istoriją.  Deja, daugelis apie tai žino labai mažai, todėl mūsų organizacijos tikslas yra ne vien kaupti žinias, puoselėti tradicijas, atkurti senovinius kostiumus, ginkluotę, šarvuotę, bet ir dalintis visu tuo su visuomene tam, kad mūsų didinga istorija būtų plačiau žinoma ir pasiekiama didesniam žmonių ratui.

Kuo remiatės rekonstruodami jotvingių genties istoriją? Ar tai, ką jūs darote, yra tik pristatymas visuomenei, ar …?

Rekonstruodami jotvingių genties istoriją remiamės rašytiniais šaltiniais, ikonografija, bendradarbiaujame su istorikais, archeologais, muziejais – būtent tai padeda išgryninti informaciją, ir sujungti ją į visumą. Žinoma, mūsų veikla nėra vien prisistatymas visuomenei, tai, ką mes darome, nėra spektaklis, visa tai išgyvename iš tikrųjų. Visi atkurti daiktai-ginklai, papuošalai, senoviniai buities rakandai – ne vien muziejaus eksponatai, visa tai yra naudojama praktiškai pagal jų paskirtį ir jau tapo mūsų kasdienybės dalimi.  Kai susirenkame švęsti mūsų senąsias kalendorines šventes, rengiamės atkurtais rūbais, valgome iš medinių, molinių indų, moterys pagal senuosius receptus gamina valgius, vyrai iš ąsočių į ragus pila pačių gamintą alų, užstalėje suskamba mūsų protėvių dainos, tuomet pajuntame, kad visa tai, ką darome, mums yra šventa ir brangu. Drauge dalyvauja mūsų vaikai – taip trupinėliai surinktos istorijos ir tradicijų perduodami ateinančioms kartoms.

Šį rudenį organizavote pirmąjį atkuriamosios istorijos festivalį “Kaukai”. Kokią žinią norėjote perduoti visuomenei, ar jus išgirdo, ar sulauksime antro, trečio festivalio…?

Šį rudenį įvykęs atkuriamosios istorijos festivalis „Kaukai“ buvo vienas iš tų darbų, kuris iš esmės įprasmina mūsų veiklą. Kadangi esame daugiau ar mažiau susiję su dauguma Lietuvoje vykstančių tokio formato renginių ir turime nemažą patirtį, šį kartą viską norėjome padaryti šiek tiek kitaip. Turėjome aiškią žinią, kurią norėjome perduoti žmonėms ir, manau, tai įgyvendinti pavyko su kaupu. Kaukų-Obelytės piliakalnių kompleksas yra tikrai unikali vieta, turinti gausų radiniais kultūrinį sluoksnį, pagal tai galima spręsti, kad šioje vietoje virte virė gyvenimas, prekyba, antpuoliai, kuriuos galima atsekti pagal aiškius čia stovėjusios medinės pilies sudeginimo ir atstatymo požymius.  Čia rasta bene didžiausia Lietuvoje strėlių antgalių, kurių įvairovė stulbina ir nusako tuometinių antpuolių rimtumą, kolekcija, o juvelyrinių dirbinių gausa, kuri priklauso ne vien jotvingiams, bet ir jų kaimynams, Kijevo Rusios slavams, pasakoja apie tai, kad čia gyveno kilni ir turtinga gentis, kuri vykdė prekybą su savo kaimyninėmis tautomis, gynė savo kraštą ir, žinoma, vykdė puolamuosius žygius. Bendradarbiavome su Lietuvos nacionaliniu muziejumi tam, kad surinktume kuo daugiau informacijos apie šią vietą ir dalinomės ja su renginyje dalyvaujančiais amatininkais ir rekonstruktoriais. Daugelis jų atliko namų darbus ir į renginį atvyko paruošę Kaukuose rastų radinių rekonstrukcijas, už tai jiems esame dėkingi. Moksliniai pranešimai ir pasakojimai apie šią vietą ir jų radinius susilaukė didelio lankytojų dėmesio ir manau, kad tema vis dar neišsemta. Atsiliepimai geri, labai nudžiugino vietinių bendruomenių ir visiškai atsitiktinių puikių žmonių prisidėjimas prie renginio, o tai skatina nesustoti, juolab, kad turime puikią komandą ir begalę idėjų, kurias norėtume įgyvendinti.

Jurgita, esi tautodailininkė, kada ir kodėl susidomėjai tautodaile?

Juostų audimu susidomėjau prieš 20 metų. Kai susipažinome su Giedriumi, jis papasakojo apie savo pasaulėžiūrą, apie savo kelią ir paieškas – tai mane labai sudomino. Norėjosi bent akies krašteliu pamatyti, kaip viskas vyksta iš tiesų. Pradžioje viską – rūbus, batus ir t.t. darėmės patys, pasikonsultuoti nebuvo su kuo, todėl ieškojome knygų. Prisimenu, Giedrius man padovanojo knygą, kurioje buvo aiškiai išdėstyta juostų vijimo instrukcija, kaip ir ką daryti. Pirmą juostą pradėjau ne nuo paprastos, o nuo sudėtingos – tai mane įtraukė, taip prasidėjo kūrybinis procesas. Tuomet raštus kūriau pati, dar vienos juostos nepabaigusi austi jau žinojau, kokia bus kita, raštai su kiekviena juosta vis sudėtingėjo, kurti buvo labai smagu.  Dabar norima ir stengiamasi atkurti, kokios galėjo būti juostos pagal raštą, simboliką, archeologinius radinius. Kiekvienas raštas turi savo simbolinę reikšmę, juk juosta žmogų lydėdavo nuo gimimo iki mirties.

 Ką moterys veikia, kuo užsiima atkuriamosios istorijos veikloje?

Kalbant apskritai, moterų rekonstruktorių veikla labai įvairi – maisto ruoša pagal senovinius receptus, vilnos verpimas, siūlų ir audinių dažymas, audimas, rūbų siuvimas, lipdytinė keramika, stiklo karoliukų gamyba, batsiuvystė ir daugybė kitų amatų. Jei klausiate apie moteris mūsų klubo bendruomenėje, tai – maisto ruoša, kostiumų rekonstravimas, vytinių juostų audimas.

Kokias jotvingių šventes švenčiate šeimoje, kuo jos savitos?

Švenčiame senąsias baltų kalendorines šventes: Žiemos saulėgrįžą, Užgavėnes, pavasario lygiadienį, Rasas, rudens lygiadienį, Vėlines, vardynas. Vestuvės pagal senuosius papročius – taip pat ne išimtis. Šventes stengiamės paminėti kuo archajiškiau, tiek, kiek leidžia mūsų žinios ir pajautimas, nuo senovinių valgių, gėrimų, kuriuos ruošiame patys, iki dainų, laužų, dūminės pirties ir kitų tam laikmečiui būdingų linksmybių. Savitos jos dar ir tuo, kad nesistengiame tuo spekuliuoti ir daryti iš to šou – jos yra skirtos tik mūsų bendruomenei, kurią su pasididžiavimu vadiname Jotvos šeimyna, na, žinoma, su tam tikromis išimtimis – svečiams…

Tikime šių jaunų žmonių entuziazmu. Viliamės, jog patikės ir lėtojo turizmo mėgėjas, norintis vienoje vietoje praleisti kelias valandas ar net kelias dienas, tam, kad su ta vietove, jos istorija, žmonėmis, tradicijomis galėtų susibūti ir visa tai patirti per visas penkias jusles. Šis keliautojas yra išrankus, nes jo tikslas – rasti nesukomercintus, autentiškus potyrius, kurių pagrindine ašimi tampa vietos gyventojas. Be žmogaus ir jo kūrybos, žinių, patirčių perdavimo nėra ir lėtojo turizmo paslaugos. Todėl labai svarbu, kad tas vietos žmogus gebėtų ne tik kurti, bet ir bendrauti. O Giedrius ir Jurgita tikrai moka papasakoti, parodyti, pamokyti, pavaišinti, pabūti…

Prieš gerą dešimtmetį Punsko leidyklos “Aušra’’ išleistos knygos “TERRA JATWEZENORUM“ (Jotvingių kraštas) pratarmėje rašoma: „Visam laikui nutilo jotvingių šneka, giesmės ir raudos, buvo sunaikintos jų gyvenvietės ir sudegintos pilys. Liko piliakalniai, pilkapiai, kurie pasakoja apie narsiausios iš narsiausių baltų genčių gyvenimą ir lemtį“. Susipažinę su Giedriumi ir Jurgita Navickais drįstame manyti, jog pamažėle plonėja sluoksnis amžiaus dulkių, uždengusių jotvingių pėdsakus, nes ,,Jotvos sūnų’’ draugovė jau turi pasekėjų, norinčių aktualizuoti dar mažai žinomą čia gyvenusių mūsų protėvių istorinį ir kultūrinį palikimą – laikotarpį, kai jotvingiai išgyveno savo aukso amžių, kai jie vykdė puolamuosius žygius į slavų žemes, intensyviai prekiavo su kaimynais, o kartais pasiekdavo ir romėniškuosius kraštus. Šie jauni žmonės kuria savo kasdienybę ir atsigręždami į praeitį, ir žiūrėdami į ateitį – dukra Liepa ir sūnus Raigardas yra visų renginių, švenčių, susibūrimų dalyviai. Taip kaupiamas dvasinis archyvas. Iš kartos į kartą… Ačiū šiai gražiai šeimai ir jų bendraminčiams už pastangas gaivinti ir puoselėti savo krašto istorinę atmintį.

Alytaus rajono VVG viešųjų ryšių specialistės Laimutės Zavistauskienės informacija