Lėtasis turizmas. Kas yra „lėtai“? (Pirmoji dalis)

Ar „lėtai“ reiškia, kad reikia slinkti žingsnis po žingsnio? Ar „lėtai“ reiškia, kad reikia virsti flegmomis? Ar „lėtai“ reiškia, kad turime tapti tinginiais?

Tikrai ne! Lėtasis turizmas kviečia pažinti, pajusti, suvokti, įkvėpti, paragauti, pamatyti. Pralekiant automobiliu per miestą, traukiniu per šalį ar lėktuvu per kontinentą, mes tarsi lyžtelim uogienės per stiklą. Susikuriam iliuziją, kad buvom, matėm, žinom ir dedam pliusą – aplankyta.

Lėtojo turizmo filosofija turi kelis kertinius akmenis:

• Autentiškumas ir unikalumas
• Pasakojimas arba istorija
• Paslėpti perlai ir perliukai
• Vietiniai žmonės
• Patirtys kartu
• Socialinė, ekonominė ir ekologinė darna

Skamba nuobodžiai? Bet pabandykime pakalbėti kiek plačiau. Šiandien pasinerkime į „autentiškumo“ sąvoką.

Pabandykime sau sąžiningai atsakyti į klausimą, ar važiuotume šimtus kilometrų į vieną ar kitą vietą pamatyti verpimo ratelį, girnas, ieties antgalio nuolaužą, molinės plytos nuotrupą, net jei jos ir tikrut tikrutėlės ir skaičiuoja šimtus metų? Ar keliautume per jūras marias, kad pamatytume iš gipso kartono pastatytos pilies, nors iš išorės ji atrodys, kaip XIV a. tvirtovė?

Mūsų svajas ir vaizduotę audrina tai, ko dar niekur nematėme, tai, kas iš tiesų yra autentiška ir išsaugota per šimtmečius. Mūsų kelionių varikliuką įjungia noras patiems prisiliesti prie kažko unikalaus, kas praturtintų mus pačius, mūsų suvokimą, mūsų pojūčius, mūsų emocijas.

Lietuvoje turime ne vieną gražų pavyzdį. Vienas tokių – Raubonių malūnas – vilnų karšykla. Grūdų malimą dar esame daugelis matę, bet kaip yra su vilnos karšimu? Didžioji paslaptis, kaip nuo avies nukirptas plaukas tampa siūlu, atskleidžiama malūne, kurio šimtametės grindys persisunkusios žibalu bei jo kvapu, kur platūs diržai suka galingus mašinų variklius, o sienos dreba nuo dundesio, kur avies plaukas iškedenamas, iššukuojamas, susluoksniuojamas, susukamas ir suverpiamas. (Video)

Kvapą gniaužia ir suvokimas, jog visos tos mašinos, skaičiuojančios šimtmečius, vis dar veikia. Taip. O iš čia pat iškarštos vilnos yra veliami batukai, kurpaitės, kepuraitės, puošnūs šaliai ir netgi PIRTIS! Veltinio pirtis!!! Taip, taip. Sėdi ant pakloto veltinio, veltinio pirtyje ir klausaisi Tatulos upės čiurlenimo. Čia pat mekena avys ir gražuolis, obuolius nuo medžio raškantis ožys. Supranti, kad nuo šiol niekada nebesiderėsi dėl veltinio gaminio kainos, nes sąžinės kirminas sukramtytų po to, kai pamatei visą veltinuko gimimo procesą. Supranti, kad kandanti vilna yra pati švelniausia ir sveikiausia tavo kūnui. Supranti, kad pati draugiškiausia vilna nebūtinai turi būti spalvota ir ryški.

Suvokimui, savęs praturtinimui, emocijos pajautimui nebūtinas euroremontas. Žibaluotos grindys, skraidančios vilnos dulkės, lanolinu suteptos rankos, žolę kramsnojančios avys gali būti pati geriausia metų patirtis, pro kurią automobiliu tiesiog pralekiama, važiuojant Via Baltica keliu. Sustokime. Prie autentikos ir unikalumo. Lėtai.

Alytaus rajono vietos veiklos grupės VPS viešųjų ryšių specialistė Henrieta Miliauskienė